Namai Kauno kultūros lopšyje: Gintariškių dvaro gyventojai

XX a. Aleksoto rytuose plytėjęs kaimelis, tuo metu vadintas Gintariškėmis, dabar yra neatskiriama miesto dalis. Užtat Gintariškių dvaro (kuris, mano buvo įsikūręs dabartinėje “Matau Kauną” teritorijoje) savininkai paliko žymę visame Kaune. Po Pirmojo Pasaulinio karo Gintariškių dvaro žemes įsigijo broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai. Kurį laiką šis dvaras Aleksote buvo tapęs jų namais.

Apibūdinti Juozą ir Joną Vailokaičius keliais žodžiais būtų sunku. Jonas – vienas jauniausių 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, bankininkas, politikas, pramonininkas ir filantropas. Juozas – kunigas, verslumu, patriotiškumu bei įdomiais gyvenimo vingiais neatsiliekantis savo broliui. Iš tiesų, nors Juozas ir Jonas Vailokaičiai vystė skirtingus karjeros planus, jie buvo labai artimi ir veiklos persipynė.

Jono Vailokaičio politinė veikla buvo sėkminga: tapęs Nepriklausomybės Akto signataru, dirbo Lietuvos Tarybos komisijose, buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Visgi, vos po kelių metų J. Vailokaitis politiko veiklą nutraukė. Kaip teigia istorikai, tikriausiai dėl to, kad tuo metu jam su broliu Juozu viskas nešė pinigus ir išskirtinai sekėsi verslai – o jų buvo tikrai daug.

Pirmąją verslo avantiūrą broliai sugalvojo, eidami trisdešimtuosius gyvenimo metus, tačiau tai buvo tik didžių verslo užmojų pradžia. Istorikų teigimu, vienoje iš brolių Vailokaičių įstaigų gamintos plytos dar dabar yra daugumos Kauno mūrinių namų sienose. Visos brolių įkurtos įmonės tuometinėje Lietuvoje buvo pagrindiniai ekonomikos ir pramonės varikliai, padėję atstatyti valstybę tarpukariu.

Pirmąją verslo avantiūrą broliai sugalvojo, kai jiems buvo 26-32 m. ir atidarė “Brolių Vailokaičių bendrovę”, kuri supirkinėjo nusigyvenusių bajorų dvarus ir perpardavė juos lietuviams išsimokėtinai. Tačiau tai buvo tik ledkalnio viršūnė, kalbant apie ateityje laukiančius verslo užmojus: 1923 m. broliai atidarė plytų ir čerpių gamybos bendrovę “Palemonas”, kurios plytos, istorikų teigimu, dar dabar.

Įdomus faktas, kad J. ir J. Vailokaičai įsteigė pirmąją cukraus gamyklą Lietuvoje, tad prieš jos įkūrimą broliai daug investavo į cukrinių runkelių tyrimus. Galbūt be jų indėlio cukrinius runkelius dabar vadintume tiesiog runkeliais. Žvelgiant į šį įmonių sąrašą nenuostabu, kodėl Jonas Vailokaitis neberado laiko politikai ir akivaizdu, kad broliai Vailokaičiai buvo, kaip manoma, turtingiausi to laikotarpio Lietuvos žmonės.

Vis dėlto savo turtų J. ir J. Vailokaičiai nelaikė kojinėse ir neslėpė nuo tuo metu karo išalintos Lietuvos visuomenės. Visoje šalyje jie buvo žinomi kaip filantropai bei mecenatai, skatinę kultūros, mokslo, nepriklausomybės judėjimų bei ūkio modernizacijos veiklas. Išlikę duomenys, kad vien 1924 m. viena jų įmonė skyrė 150 000 Lt Lietuvos universiteto stipendijoms. Sakoma, kad net apie 15 proc. pelno broliai skyrė labdarai ir paramai, o labiausiai rūpinosi studentais bei karo paveiktais lietuviais.

Mintimis grįžtant prie geltonosios šv. Kazimiero bažnyčios, verta paminėti, kad prie jos atsiradimo taip pat prisidėjo Jonas ir Juozas Vailokaičiai. Kunigas Juozas Vailokaitis, padovanojęs bažnyčiai 2 ha žemės, kartu su Jonu prisidėjo prie sėkmingų pastangų įkurti Aleksoto parapiją. Iš tiesų, kylančių “Matau Kauną” pastatų pamatai liečia pačios Lietuvos šaknis. Tam tikra prasme, buvusi Gintariškių dvaro teritorija gali būti laikoma net Kauno kultūros lopšiu. Nors Gintariškių dvaras buvo išdalintas dar 1937 m., vien istorijos apie du nuostabius brolius užtenka, kad šioje vietoje sklandantis įkvėpimas bei vertybinis palikimas būtų kaip niekada realus.