Atvirų erdvių koncepcija: pastatai, suteikiantys laisvę būti

Intensyvėjant statyboms, vis daugiau kalbama apie tai, kokį architektūros stilių paliksime ateities kartoms. Šiųmetėje pasaulinėje Venecijos architektūros bienalėje visas dėmesys buvo skirtas naujai tendencijai – atvirai architektūrai (ang. „freespace architecture“), kuri ragina griauti sienas, panaudoti gamtos dovanas, suteikti žmogui laisvės pojūtį, kad šis net ir nedidelėje erdvėje galėtų jaustis komfortiškai bei autonomiškai.

Lietuvoje, architektų teigimu, ši tendencija dar tik žengia pirmuosius žingsnius Lietuvoje, bet geometrinės progresijos pagreičiu besivystantis mokslo ir technologijų progresas atveria naujas galimybes. Gyvenimas vis tankesnėse teritorijose verčia į architektūrą žiūrėti ne kaip į nekilnojamojo turto verslo įpakavimą, bet kaip į reikšmingą gyvenimo dalį, kuriai keliami vis didesni reikalavimai. Apie tai, ko reikia šiuolaikiniam žmogui ir kodėl ateityje, galbūt, patys rinksimės gyventi bendrabučiuose, kalba architektūros profesorius Gintaras Čaikauskas, statybų ir darnios nekilnojamojo turto plėtros įmonės „YIT Kausta“ vyriausiasis architektas Vytautas Janušaitis ir urbanistas Martynas Marozas.

Architektūra – net ir namų aura

Architektūros profesoriaus Gintaro Čaikausko teigimu, visos kartos stengiasi savitai atspindėti savo laikmečio aktualijas, deklaruoti tai, kas jų gyvenime svarbiausia, o kartais – ir pranokti kasdienybę. Visada architektai mąstė apie statinių ir aplinkos santykį, kartais tai pavykdavo realizuoti sėkmingiau, kartais – mažiau sėkmingai.

Atvirų erdvių sąvoka tiesiogine prasme architektams girdėta nuo seno, tačiau pastaruoju metu bandoma ją labiau iškelti. Profesoriaus nuomone, modernizmo filosofija, kategoriškai paneigusi istorinių stilių tradicijas, fiziškai išlaisvino erdvės ribas. Paprastas pavyzdys – atskirta virtuvė, tapusi svetainės dalimi, sukūrė bendrojo kambario, praplečiančio žmonių komunikacijos ribas, sąvoką. Šį sprendimą, pasak profesoriaus, lėmė gyvenimo būdo pasikeitimas, naujų maisto gamybos technologijų atsiradimas.

„Pastarųjų dienų „atvirų erdvių“ idėjos siekia dar giliau. Deklaruojamas ne tik jų vizualusis ar praktinis poveikis, bet ir naujos sunkiau apčiuopiamos kokybinės savybės. Diskutuojama apie erdvės „aurą“, paveikumą, nuotaiką, vartojama net rytietiška „Feng Shui“ sąvoka. Akcentuojamas gamtos stichijų jėgų poveikis. Tam tikra prasme, ši kryptis gali būti siejama ir su ekologijos tendencijomis ir visa tai byloja apie kylančius reikalavimus aplinkos formavimui“, – pasakoja prof. Gintaras Čaikauskas.

Anot jo, visuomenė architektūrą pradeda suvokti ne tik kaip pastato „drabužius“, bet kaip reikšmingą gyvenimo dalį, apimančią tiek fizinį, tiek dvasinį polius.

Nuo masyvių akmens blokų iki visiškos veiksmų laisvės

Pastaruoju metu garsiai išreikšta „Atvirų erdvių“ koncepcija įkvepia ir nuteikia originalių sprendimų paieškoms, tačiau kartu skatina iš naujo įvertinti laisvės sąvoką.  

„Teoriškai kalbant, viena iš pagrindinių statybinės veiklos užduočių – sukurti žmogui optimalias fizines sąlygas. Pastatas turi ginti nuo šalčio, karščio, suteikti saugaus ir jaukaus gyvenimo pojūtį. Tačiau pastaruoju metu ne mažesnės pastangos sutelkiamos siekiant suteikti žmogui emocinį laisvės pojūtį, kurio neribotų pertvaros ir atitvaros“, – pasakoja architektūros specialistas.

Ar įmanoma suderinti nesuderinamą? Tai, pasak prof. G. Čaikausko, ir yra esminė intriga menininkui. Žinoma, žmogus tarsi turėtų laisvai jaustis miško, pievų ar jūros platybėse, bet ir ten egzistuoja gaisro, potvynio, audros pavojai: „Mano namai – mano tvirtovė“, „mano kiemas – mano pasaulis“, sakome. Ir gal mes verčiau norėtume gyventi apribotoje, bet itin saugioje terpėje, po skaidriais „Eden project“ sferiniais kupolais, kuriuose iš esmės atsiribotume nuo pasaulio?“.

Paklaustas, ar šiuolaikinė Vilniaus, Kauno architektūra gali suteikti mums laisvės ir komforto pojūtį, G. Čaikauskas pabrėžė, kad nereikia būti dideliu specialistu, norint įvertinti pastarųjų dešimtmečių progresą Lietuvoje. Projektų ir realizacijos lygis jau leidžia kai kuriose sferose bent atsargiai kalbėti apie tendencijas, būdingas visai Europai.

Paklaustas, ar jau galima užčiuopti unikalų mūsų kartos architektūros stilių ir koks jis, profesorius atsako: „Tikėtina, jeigu menininkai sugebės šias ore plevenančias idėjas paversti objektyvia realybe, jos tikrai išliks. Tai nėra lengvas uždavinys, juolab jis toli gražu nėra aiškiai suformuluotas. Galų gale, net formaliai į paveldo sąrašą traukiami objektai atlaikę ne mažiau kaip 50 metų laiko išbandymus. Matyt, tada ir teks prie šios temos vėl sugrįžti“.

Namai – toliau už buto ribų

Didelį dėmesį naujajai atvirų erdvių tendencijai skiria statybų ir darnios nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „YIT Kausta“. Jos vyriausiasis architektas Vytautas Janušaitis pasakoja, kad svarbiausias architektų uždavinys šiandien – suteikti naujakuriams laisvės ir komforto pojūtį.

„Ta kryptimi ir einame. Vyksta diskusijos, įtraukiame visuomenę, reguliariai vykdome apklausas, norėdami išsiaiškinti besikeičiančius poreikius. Pastatų kūrimą ir juose įdiegiamus komforto elementus lemia būtent žmonių poreikiai, kuriuos turime „pagauti“ ir prie jų prisitaikyti“, – sako V. Janušaitis.

Pasak architekto, galima stebėti tendenciją, kad šiandien gyvenamųjų namų kvartalai projektuojami taip, jog pastatas ir žmogus nebūtų apriboti supančios aplinkos.

„Kaip naujieji statiniai integruojami į supančią aplinką, kaip išlikę senieji pastatai bei jų fragmentai prikeliami naujam gyvenimui, , taip pat, gamtos elementai ir pati sklypo istorija šiandien nulemia ir paties projekto sėkmę. Ryšys su aplinka ir supančia erdve įgauna vis didesnę svarbą ir yra tapęs reikšmingu kokybiniu kriterijum“, - aiškina V. Janušaitis ir pateikia šiuo metu vystomo projekto „Matau Vilnių“ pavyzdį. Buvusios alaus daryklos teritorijoje vykdant statybas bus išsaugoti įvairūs senajame pastate buvę elementai – M. Daškovos sieninės tinko tapybos freska, vitražai, o sklypo istorija nagrinėjama su profesionaliu gidu, renkant archyvinę informaciją.

„Žmonės nori gyventi ne tik geroje vietoje, bet ir aplinkoje, turinčioje tam tikrą istoriją ir kartu tapti jos dalimi, tęsėjais. Šiandien namai dažnai gerokai išsiplečia už tikrojo buto ribų, nes namai – ir kiemas, ir gatvė, kurioje gyvenu, ir skverelis šalia, kuriame ateinu pasivaikščioti su vaikais, pavedžioti šunį“, – pasakoja architektas.

Architektūriniams sprendimams įkvepia patys žmonės

Laisvas patalpų planavimas, ryšys su gamta, terasos, stumdomosios durys, langai iki žemės, vizualiai tarsi praplečiantys būstą į lauką - visi šie populiarėjantys elementai ir priklauso atvirų erdvių koncepcijai.

„Šiuolaikiniai konstrukciniai sprendimai leidžia pasiekti tokį pojūtį, kad būdamas bute gali jaustis taip, lyg būtum gamtos, miesto glėbyje, o ne uždaroje patalpoje. Šį žingsnį į priekį mums leidžia žengti naujos technologinės galimybės“, – pasakoja „YIT Kausta“ architektas.

Paklaustas, kaip naująją tendenciją vertina iš profesinės pusės, V. Janušaitis džiaugėsi, kad atvirų erdvių koncepciją į priekį stumia ne tik architektai, bet ir patys žmonės, jų poreikiai.

„Viskas priklauso nuo to, kur projektas vystomas – kokiame sklype, kokioje miesto dalyje. Gamtinėje aplinkoje tai yra daroma besąlygiškai ir tai džiugina tiek mus, architektus, tiek ir pačius gyventojus, nes laisvės pojūčio poreikis įsigali vis labiau. Tačiau tankiai urbanistiškai apgyvendintoje vietoje, pavyzdžiui, senamiestyje, atvirų erdvių jausmą reikia pasiekti jau kitomis priemonėmis. Darome viską, kad namuose žmogus galėtų pailsėti nuo didelio emocinio krūvio, jaustis autonomiškai“, – kalbėjo architektas.

Urbanistas: ateitis pateiks siurprizų

Urbanistinio planavimo specialistas, visuomenės įtraukimo procesų ekspertas Martynas Marozas sakosi besižavintis architektūros kompanijomis, kurios projektuose išnaudoja vietos kontekstą ir leidžia pastatams išsiplėsti arba susitraukti, priklausomai nuo sezoniškumo, pastato poreikių. Jis teigiamai vertina tai, kad erdvės tarp atskirų pastatų ir jo dalių yra po truputėlį ištrinamos. Naudotis ne tik sukurtomis erdvėmis, bet ir žvelgti į kontekstą, išnaudoti jo teikiamus privalumus yra absoliučiai logiškas sprendimas, reikalingas šiuolaikiniam žmogui.

„Kuo toliau, tuo labiau gyvename tankesnėje aplinkoje. Vietos kiekis, kurį galime sau leisti įsigyti už pinigus, nuolat mažėja. Pavyzdžiui, Vilniuje naujas butas sumažėjo nuo 60 kv. m. iki beveik 40 kv. m. Namai mažėja, o mūsų fiziniai parametrai – ne. Tokiomis sąlygomis ir kuriasi įvairios tendencijos, padedančios objektams geriau prisitaikyti prie aplinkos, – svarsto urbanistas. – Tuo pačiu metu atsiranda ir prielaidos dalinimosi ekonomikai. Šiandien turime nuosavą skalbimo mašiną, virtuvę, bet galbūt vėl ateis laikas, kai patys norėsime grįžti į bendrabučius.“

Anot jo, jau šiandien Olandijoje, Belgijoje yra nemažai pavyzdžių, kai, pavyzdžiui, 8 šeimų bendruomenė pasistato vieną namą, kuriame dalijasi bendromis patalpomis – sandėliukais, dviračių saugojimo aikštelėmis, skalbykla ir pan. Sutaupytos erdvės sutaupė tiek kaštų, kad bendruomenė galėjo sau leisti įsirengti baseiną.

Lietuvoje, pašnekovo nuomone, atvirų erdvių architektūra dar nėra įsitvirtinusi. Tačiau šiuo metu jau vystomi keli projektai, sukurti jauniems profesionalams, kurie daug keliauja, namie praleidžia nedaug laiko, juose negamina maisto, kuriems užtenka visai nedaug ploto. Tai turtas, kuris neskatina būti sėsliam, jei žmogus to dar nenori.

 „Bandymas ištrinti ribas ir pergalvoti, kiek mums iš tikrųjų reikia, yra progresyvus ir tam tikrais atvejais gali pagerinti gyvenimo kokybę. Tai tema, apie kurią ateityje kalbėsime vis daugiau“, – apibendrina M. Marozas.