Vilniaus istorija

Vilniaus istorija

Vilnius - istorijas pasakojantis miestas

Naujų galimybių ir įkvėpimo negailintis miestas. Šiuolaikiška, į ateitį žvelgianti, tačiau istorijos pėdsakų ir ženklų kupina sostinė. Visa tai – Vilnius. Gyvenimas čia nuolat lydimas vietos praeitį ir dabartį jungiančių istorijų bei pilnas galimybių jas tęsti.

 

Tarp Neries, Tauro kalno ir Lukiškių įsiterpusi Vilniaus dalis visuomet buvo unikali. Tai vieta, nuo kurios Vilnius pradėjo plėstis ir augti. Kadaise sostinės priemiesčiu buvusi teritorija tapo nuo miesto kraštovaizdžio neatsiejama Vilniaus centro vieta. Būtent iš čia sostinė atveria savo istorijų panoramas „Matau Vilnių“ namų gyventojams.

Lukiškės – nuo priemiesčio iki centro

Šiandien Lukiškės – miesto širdis, neatskiriama nuo vilniečių pamėgtos aikštės. Vis tik dar XVIII a. pabaigą Lukiškės pasitiko kaip Vilniaus priemiestis nei urbanizuota miesto dalis. Dabartinę Lukiškių aikštę juosiančio Neries vingio krantinė pirmiausiai buvo žinoma kaip grūdų ir medienos sandėliavimo vieta, vėliau čia buvo įrengtos lentpjūvės, o nutiesus šv. Jurgio prospektą (dabartinį Gedimino prospektą), čia buvo miesto turgaus vieta. Šiandien pramonė Lukiškių erdves užleido laisvalaikio ir paslaugų erdvėms, kurios iš „Matau Vilnių“ namų – ranka pasiekiama.

Nuotraukos šaltinis

Lukiškės, XX a. pr. atvirukas. LMAVB_RSS Atv-103-275p1r

Ar žinojote, kad... 

Nuo upės Lukiškių gyvenimas vis labiau plėtėsi link Tauro kalno ir dabartinių Aludarių ir Pakalnės gatvių. Būtent pastarojoje gatvėje dalį laiko gyveno ir Nobelio premijos laureatas Č. Milošas.

Nuotraukos šaltinis

Junkerių (dab. Aludarių-Sierakausko) g., XX a. pr. atvirukas. LMAVB_RSS Atv-103-1197p1r

Odininkų ir verslo centrų kvartalas

Neries pakrantė ties Lukiškėmis nuo senų laikų buvo draugiška amatininkams ir verslams. XIX a. pabaigoje čia įsikūrė odos perdirbimo įmonės. Tuometinės valdžios sprendimu, į šią Vilniaus vietą jos buvo perkeltos iš Tymo kvartalo Užupyje. Taip dabartinių Goštauto ir Jasinskio gatvių apylinkėse įsikūrė odininkų kvartalas, šios sostinės dalies raidai įtaką daręs iki pat XX a. vidurio.

Ar žinojote, kad...

Moderniais verslo centrais šiandien apstatytoje Neries pakrantėje 1891 metais veikė bent 13 odos dirbtuvių. Šiandien – tai vienas iš Vilniaus ekonominių centrų, kuriame įsikūręs „Victoria“ administracinis pastatas savo pavadinimu vis dar mena čia veikusį vaikiškų batų fabriką

Nuotraukos šaltinis

Iš albumo „Vilnius“ (aut. Birutė Orentaitė, 1977)

„Šopeno“ alaus darykla – bene du šimtmečiai istorijos

Matau Vilnių“ namai įsikūrę teritorijoje, kur daugybę dešimtmečių veikė „Šopeno“, o vėliau „Tauro“ alaus darykla. Jos istorija prasidėjo 1859 metais, kai pirklys Abraomas Karasikas iš bajorų Plavinskių Lukiškėse nusipirko žemės sklypą ir jame pastatė mūrinę alaus daryklą bei gyvenamąjį namą. Po dešimtmečio daryklą perėmė Vilhelmas Šopenas, kurio vardu darykla buvo žinoma iki pat 1944 metų, kai jai buvo suteiktas „Tauro“ vardas. XX a. pradžioje „Šopen“ alus garsėjo visame pasaulyje – laimėjo itin garbingą GRAND PRIX apdovanojimą ir aukso medalį Paryžiaus parodoje 1904 metais, buvo įvertintas Čikagos, Rostovo ir Sankt Peterburgo mugėse. 

Ar žinojote, kad...

Šalia alaus daryklos 1974 metais unikaliame brutalistinės architektūros pastate buvo įsikūręs ir legendinis alaus restoranas „Tauro ragas“. Čia iki šiol besipuikuojanti unikali vėtrungė dar nuo 1860 metų rodo pasaulio kryptis.

Nuotraukos šaltinis

Iš alaus daryklos „Tauras“ reklaminio leidinio (1969)

Žymiausias Vilniaus baras – restoranas „Tauro ragas“

Ne vienas vilnietis tikėjo, kad į „Tauro ragas“ restorano čiaupus alus vamzdžiais atiteka tiesiai iš šalia esančios alaus daryklos. Nors tai nebuvo tiesa, tačiau alaus restoranas tarp miestiečių buvo itin populiarus. Išskirtinės architektūros pastatas talpino net 140 vietų restoraną, 90 vietų atvirą terasą pirmame aukšte bei dar 180 vietų barą bei 40 vietų banketų salę su atskiru įėjimu rūsyje. Savo laiku šis statinys buvo Vilniaus modernizmo architektūros pasididžiavimas, primenantis Le Corbusier vėlyvąją kūrybą bei Mies van der Rohe paviljoninės architektūros pavyzdžius.

Ar žinojote, kad...

Restorano pastatas buvo projektuotas ir statytas naudoti laikinai, tačiau viena pagrindinių pasilinksminimo vietų mieste jis liko keletą dešimtmečių. Nors „Tauro ragas“ – šiandien tik vyresnės kartos vilniečių prisiminimuose, tačiau jo apylinkėse veikia gausybė restoranų, kavinių ir barų kiekvieno skoniui.

Nuotraukos šaltinis

Iš leidinio „Restoranai ir kavinės“ (1979) 3

Tauro kalnas – vieta Tautos namams

Tauro arba kitaip Vaiduoklių kalnas – Pamėnkalnis – visuomet buvo vienas ryškiausių Vilniaus kraštovaizdžio akcentų. Čia, archeologų teigimu, nuo seniausių laikų buvo švenčiamos pagoniškos šventės. Neatsitiktinai iškiliausi šalies veikėjai – M. K. Čiurlionis, J. Basanavičius ir kiti – iškėlė idėją ant Tauro kalno pastatyti Tautos namus – visos Lietuvos kultūros centrą.

Nuotraukos šaltinis

Vilniaus miesto vaizdas nuo Tauro kalno su Šv. Kotrynos, Šv. Dvasios, Evangelikų reformatorių ir kitomis bažnyčiomis. KM GEK 27618

Ar žinojote, kad... 

Nors idėja įrengti Tautos namus taip ir nebuvo įgyvendinta, apie ją primena 2007 metais ant kalno atidengtas paminklinis akmuo.

Nuotraukos šaltinis

J. Marševskis. Vilniaus vaizdas nuo Tauro kalno. LDM ED 66716. 1972

Įkvepiantys modernizmo epochos ženklai

Nuo Lukiškių V. Kudirkos gatve kylančius į viršų pasitinka išskirtinis modernizmo architektūros pavyzdys. Originalų sudėtingų formų Žemės ūkio ekonomikos instituto ir skaičiavimo centro pastatą suprojektavo vienas geriausių XX a. Lietuvos architektų – Edmundas Čekanauskas. Užduotis architektui buvo ne iš lengvųjų – priderinti statinį prie sudėtingo ir siauro šlaito reljefo bei judrios gatvės. Su užduotimi susitvarkyta puikiai, o vienas įdomiausių modernizmo architektūros statinių Vilniuje šiandien yra įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą.

Nuotraukos šaltinis

G. Svitojaus nuotr., LCVA (1979)

Ar žinojote, kad...

Šiame pastate iki šiol „slepiasi“ unikalios interjero puošmenos – 240 kv. m. dydžio į Kultūros paveldo vertybių sąrašą įtraukta sieninės tapybos freska „Mūsų kraštas“ ir dalininko Algirdo Dovydėno vitražai.

 

Nuotraukos šaltinis

V. Gulevičiaus nuotr., LCVA (1981)

Vingio parkas – žalioji miesto oazė

„Matau Vilnių“ namų kaimynystėje – ir vilniečių pamėgtas Vingio parkas. XVI a. pradžioje Lukiškių šilu tuomet vadintoje teritorijoje stovėjo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaras. Vėliau parke skirtingais laikotarpiais buvo įsikūrę kalvinistai, jėzuitai, Rusijos caro Aleksandro I-ojo vasarvietė. XIX a. viduryje Vingio parke buvo įrengtas vasaros kurhauzas. Čia buvo pastatytas medinis paviljonas, ūkiniai pastatai, įveistas parkas, dvarvietės šlaite pasodinta liepų alėja, buvo rengiami šokių vakarai, vaidinimai, sutraukdavę minias gyventojų.

Nuotraukos šaltinis

J. Marševskis. Neris prie Vingio parko. LDM ED 67690. XIX a.

Ar žinojote, kad...

Panašų į šiandieninį veidą Vingio parkas įgijo tik 1965 metais, kai buvo jame pastatyta estrada. Šiandien – tai viena populiariausių laisvalaikio ir poilsio po atviru dangumi vietų mieste, kurią galima pasiekti senosiomis pro taurakalnį kylančiomis gatvelėmis arba keliaujant Liubarto tiltu per į jaukųjį Žvėryną.

Nuotraukos šaltinis

Vingis, XX a. pr. atvirukas. LMAVB_RSS Atv-103-417p1r